kodėl aš pradėjau dainuoti?

Gimiau mieste, augau ant asfalto, mačiau šaligatvių plyšiuose pražydusias gėles.

Aštuonių klasių baigimo proga tėvai padovanojo gitarą. Groti išmokau pagal Mateo Carcassi knygą. Netrukus pradėjau kurti dainas, kurias išdrįsau atlikti tik savo draugams jau besimokydamas medicinos fakultete. Visiems patiko, sukūrėme keletą ansamblių, gastroliavome ir po Lietuvą, ir po užsienį. Viena sėkmingiausių buvo Tinto grupė. Pavadinimą išrinkome pagal ispaniško vyno spalvą, kuri mums reiškė ne tik tamsiai raudoną spalvą, bet "ir iš esmės, ir iš širdies".

Išvažiavau tęsti anesteziologijos ir reanimatologijos mokslų į Prancūziją. Gyvenau bendrabutyje, kur su afrikiečiais kepdavome kepsnius ant stogo, su prancūzais sirgdavome už vietines futbolo komandas ir siausdavome gatvėse, siaubdavome barus, laimėjus prancūzams prieš vokiečius. Taip pat labai mėgau keliauti, bet pinigų neturėjau, todėl keliaudavau naktiniais sunkvežimių reisais, pasirašydamas vairuotojui, kad neturėsiu pretenzijų, jei mes netyčia nuriedėtume nuo kelio ir užsimuštume.

Kartą draugai ištūmė mane į vietinį prancūzų dainos festivalį. Visi atlikėjai dainavo žinomas Edith Piaf ir Jacques Brel dainas, o aš dainavau savo "Raktą" lietuviškai. Prancūzai plojo ir bisavo. Buvo smagu, svetimšaliai suprato mano muziką mano kalba.

Prancūzijoje pirmą kartą mačiau širdies persodinimo operaciją. Kažkoks savižudis prisiplojo automobiliu tarp Paryžiaus ir Angers'o. Visi organai buvo išdalinti po skirtingas klinikas. Mums kliuvo širdis. Didžiausią įspūdį paliko tuštuma krūtinėje, tik kelioms minutėms išėmus iš jos širdį.

Širdį galima persodinti, bet jausmams donoro nerasi niekada. Nenoriu gyventi be tavęs, širdie, nenoriu gyventi be tavęs, mano meile, ir labai noriu, kad tu man grotum.

Vygantas